Pirmoji diena. Apie 19:30 nusileidžiame į Rodo oro uostą, kuris randasi “Paradeisi” miestelyje – apie 15 km nuo rodo miesto. Čia mūsų pasų niekas netikrina. Išėję iš oro uosto ieškome autobuso į Rodą. Šalia išėjimo stovi tik taxi ir “transfer” tipo autobusai, todėl nuėjau paklausti, kur rasti visuomeninį transportą. Paeiname šiek tiek tolėliau, palei oro uosto pastatą ir matome atvažiuojanti palūžusį autobusą. Užeinu paklaust, kur autobusas į Rodą, pasirodo, šis autobusas ir važiuos į rodą. Taigi mes pirmieji keleiviai. Dviese susimokam ~5.40€ ir už poros minučių išvažiuojam. Šiek tiek keista, nes visam autobuse tik 3 žmones įskaitant ir mus. Nors mums reikia važiuoti tik 15 km, tačiau kelionė truko apie 40min, nes autobusas stojo visose stotelėse. Pasiekėme Rodą, išlipus pasiteirauju, kaip mums nuvykti į Faliraki miestelį, kuriame mes ir planuojame apsistoti. Čia pat nusiperkame bilietus ~4.80€ ir lipame į kitą autobusą. Šis jau atrodo, kaip tarpmiestinis, netrukus ir pajudame. Faliraki miestelį pasirinkome todėl , kad jis pietinėje salos pusėje, kur daugiausiai smėlėtų paplūdimių. Ir vėl, po 40min, mes jau atvykome. Taigi beliko nukeliauti iki užsakytų apartamentų. Savo naujuosius namus užsisakėme per airbnb, – studijos tipo apartamentai. Prie durų mūsų niekas nelaukia, todėl paskambinu savininkui ir už poros minučių pasirodo senyvo amžiaus pora, kuri aprodo mūsų namus. Kad nenutrokštume, jie mums nupirko vandens, limonado ir vaisių. Žmonės senyvi, bet labai malonūs. Išsipakuojame daiktus ir keliaujame pavalgyti. Tačiau prieš tai dar užsukame į kokteilių barą. Du kokteiliai už vieno kainą. Atrodo neblogai, tik 6eur ir gauni du kokteilius. Aišku skonis nėra tobulas. Naudojamas alkoholis pats pigiausias, o sultys irgi pigios iš tetrapakų. Suvalgom po kebabą ir keliaujam namo. Kelionė padarė savo – jaučiasi nuovargis ir mintyse tik lova…

Antroji diena. 9:30 buvau sutaręs jog mus paims motorolerių nuoma. Tikrai galvojau, kad graikai vėluos bent 10 minučių. Tačiau klydau, atvažiavo 10 min ankščiau. Motorolerį buvau rezervavęs per facebook’ą – 5 dienos 100 eur. Supildome dokumentus gauname raktelius, šiokį tokį instruktažą ir pirmyn. Deja, tuom visas gerumas ir baigiasi – neveikia motorolerio spidometras, veidrodėliai nuo kratymosi irgi nusilanksto ir šiaip visiškai netraukia. Mus lenkė apsoliučiai visi – net močiutės, kurios važiavo į bažnyčią… Šiek tiek apsipratę važiuojam į “Tsambika church”, kuri yra įsikūrus ant kalno viršūnės. Deja mūsų motoroleriui ta įkalnė pasirodė per stati, todėl tenka sustoti. Nuo čia teks lipti pėškomis. Po 100 metrų susistabdome belgų porelę, kurie mus užveža iki viršaus. Toliau porą šimtų metrų kopiame pėščiomis. Karštis nežmoniškas, smegeninė jau verda. Tačiau užlipus, vaizdas atperka visus vargus. Apačioje matyti “Tsampika” papludimys – į kurį planavome važiuoti vėliau. Pasigrožėję panorama, leidžiamės žemyn ir važiuojame į pliažą.

“Tsampika” papludimys – labai gražus, vien smėlis, vanduo labai šiltas. Čia pat yra baras su gaivinančiais kokteiliais. Pasimaudę, nusprendėme, jog grįšime į namus šiek tiek atvėsti ir pailsėti… Vakare išeiname pasivaikščioti po miestelį. Žmonių nėra daug, apskritai, matosi daug tuščių namų, nors rugpjūtis skaitomas, kaip “hi-season”. Pavakarieniaujame “Mouserama” kavinėje, kuri įsikūrusi prie pagrindinio kelio ir gerokai toliau nuo centro. Tačiau žmonių čia pilna, mums teko palaukti kokias 10 minučių kol gavome stalą. Aš užsisakiau aštunkojį, o žmona vištieną pagal graikų nacionalinį receptą. Skanu, tačiau nežinojome, jog patiekalai pateikiame be jokio garnyro. Pasistiprinę, per miestelį traukiame į namus ir dėliojame rytojaus planą. Visgi mums šiauriečiam vidurdienis yra per karštas. Todėl nusprendėme rytoj išvažiuoti anksti ryte ir pabūti iki pietų. O tuomet keliom valandom grįžti namo.

Trečioji diena. Kaip ir žadėjome, išvykstame 8 ryto, kai dar karštis proto ribose. Šiandienos tikslas Lindos miestelis, kuris garsėja sniego baltumo nameliais ir antikos laikų akropoliu. Sėdame ant savo mopedėlio ir 40 min birbame iki Lindos miestelio. Motoroleris turi vieną nenuginčijamą privalumą – tai nesunku pasiparkuoti ir nereikia mokėti už stovėjimą. Taigi jau po kelių minučių mes jau einame siauromis senamiesčio gatvelėmis tarp batų namukų. Atrodo, jog čia jau niekas negyvena. Visi namai pavirtę parduotuvėmis arba kavinėmis. Taip siauromis gatvelėmis po truputį kopiame link Lindos akropolio. Nenorintiems eiti pėščiomis, graikai siūloi užnešti su asiliukais. Tačiau eidami peščiomis pamatysite daugiau gražių panoramų, nes asiliukai neša turistus kitu keliu. Įdėjimas į patį akropolį kainuoja 12€ žmogui. Iš tiesų tai ne tiek daug to akropolio ir belikę. Tačiau vaizdai nuo pačio viršaus tikrai verti dėmesio. Apsižvalgome, nusifotografuojame ir keliaujame atgal į miestelį. Visiškai šalia yra smėlėtas lindos paplūdimys, kur mes ir nugriuname keliom valadom.

Pailsėję šokam ant mopedėlio ir birbam apžiūrėti “Agathi beach”. Tai dar vienas jaukus pliažas, tik čia gerokai mažiau žmonių. Ilgai neužsibuvę užsukame į “Stegna” miestelį. Jo pagrindinė gatvė driekiasi palei ilgą, smėlėtą papludimį. Čia papietaujame, pasivaikštome ir traukiame į namus šiek tiek atvėsti. Karščiui atslėgus keliaujame pabimbinėti po miestelį. Patikriname kelis barus ir užsisakome automobilį paskutinei dienai.

Ketvirtoje diena. Vėl atsikeliame anksčiau, kol oras nėra įkaitęs ir važiuojame į “Monastery of Filerimos”, kuris yra įsikūręs ant aukštos kalvos. Šį kartą motoroleris įveikė kalną ir mes jau viršuje. Įėjimas 6 Eurai. Sakyčiau, kad per daug, nes ten nėra ką tiek daug žiūrėti, nebent labai domitės architektūra ar bažnyčiomis. O puikia panorama galima pasigerėti ir aplinkui. Per ilgai neužsisėdim ir važiuojam į “Antony Quinn” pliažą. Tai vienas iš “must-see” pliažų Rodo saloje. Jis visai šalia mūsų miestelio. Nors paplūdimys nėra smėlėtas, tačiau labai gražus. Po vandeniu daugybė uolų – galima nardyti ir grožėtis vietine fauna. Taip pat čia atplaukia nedidelės jachtos ir ekskursijų laiveliai. Oro temperatūra perlipa 35 laipsnius ir iš vandens nebesinori išlipti, neįsivaizduoju, kaip kiti gali gulėti ant gultų visą dieną…. Atėjus pietums, grįžtame namo pailsėti ir atvėsti. O vakarop einame pavakarieniauti. Drąsiai galiu rekomenduoti “Lime Restaurant”. Nors kainos čia yra kiek didesnės, tačiau tik atsisėdus vaišina alyvuogemis su bandele. Mėsos rinkinio dviems manau, kad būtų užtekę ir keturiems. O po valgio dar vaišina šviežiais vietiniais vaisiais. Taip pat čia labai skanūs kokteiliai, kurie gaminami su natūraliais vaisiais.

Penktoji diena. Ryte važiuojame į “Kalithea springs”. Įėjimas kainuoja 3 eurus žmogui. Čia galima pasivaikščioti ir išsimaudyti arba pasiimti gultą ir praleisti visą dieną. Kadangi atvykome gana anksti, išsirenkame gultus pirmoje eilėje prie vandens. Visi gultai su skėčiais, mediniai su aukštu paminkštinimu – labai patogūs. Jie nemokami, tačiau reikia užsisakyti kažko iš kavinės. Labai patogu, nes aptarnauja prie gulto ir niekur nereikia eiti. Papludimys žvyras, tačiau vanduo labai skaidrus, o giliau paplaukus galima stebėti žuvis… Pabūname čia iki vėlyvų pietų ir temperatūrai pasiekus maksimumą birbiam namo. Atvėsę namuose einame pasivaikščioti po Faliraki miestelio pliažą. Jis platus, smėlėtas ir driekiasi kelis kilometrus pakrante su daugybe gultų. Kažkuom primena Palangą. Pasivaikštom pakrante ir keliaujam namo. Ryt kelsimės anksti ir plauksim į Symi salą!

Šeštoji diena. Keliamės anksti, nes po 8:20 turi atvažiuoti autobusiukas mus paimti. Ekskursijų pardavėja sakė, kad jei vairuotojas vėluos, nesijaudint, vistiek atvažiuos paimti. Tai mes ir nesijaudinam, daug maž po 10 minučių atvažiuoja apypilnis mikriukas. Iškart apsidžiaugiu, kad mes vieni iš paskutinių keleivių – tai reiškia, kad nereikės važinėti ratais kvadratais ir rinkti kitų keleivių. Keliose vietose stabtelim paimti paskutinių keleivių, o poto tiesiai į Rodo uostą. Mikriukas priveža prie pat laivo ir paduoda įlipimo korteles. Keltas gana nemažas – plukdo tiek pieščiuosius tiek automobilius. Viduje yra vienas restoranų aukštas su dideliais minkštasuoliais. Ten visi keleiviai ir susėda. Palydime akimis Rodo miestą ir po geros valandėlės pradedame matyti salų kontūrus. Viena iš salų – tai Symi sala. Vietiniai graikai sakė, kad Rodo saloje dar ne taip karšta ir kad Symi saloje bus žymiai karščiau. Ir jie nemelavo – Symi miestelis yra įsikūręs įlankėlėje. O visi namai lipa aukštyn stačiais šlaitais. Todėl visame miestelyje gaunasi saulės atokaita ir vėjas nelabai prapučia. Taigi išlipę iš laivo praeiname pagrindine uosto gatve, pasivaikštome siaurais ir stačiais pėščiųjų takais ir užkandame vietinėje tavernoje. Symi saloje būtina paragauti vietinių “Symi” krevečių. Tai mažos krevetės, kurios valgomos kartu su lukštu. Skonis mūsų nenustebino, tačiau visi teigė, jog privalome paragauti. Taigi “pliusą” užsidėjome! Po pietų nusprendėme nueiti į kitą uosto pusę, o paėjus dar kiek tolėliau, yra įsikūręs Symi pliažas. Smėlio čia nėra, tik akmenukai. Iš turistų mimikų galima pasakyti, kuris brenda basas. Tačiau vanduo čia dar skaidresnis. Atrodo, kad laiveliai kabotų ore.. Prie paplūdimio yra įsikūręs baras, kurio vieną sieną skalauja jūros vanduo. Čia galima prasedėti visą dieną ir nepajusti kaip greitai prabėga laikas. O mūsų 5 valandos Symi saloje jau išgaravo ir teko skubėti atgal į keltą. Grįžus į Rodą mūsų jau laukia autobusiukas, kuris parveža namo.

Išsimaudome, pailsime ir keliaujame atsiimti mūsų užsakyto automobilio. Atvykus paprašo palaukti, kol nuplaus. Belaukiant pasirašome visus dokumentus ir gauname raktelius. Deja, čia nutinka vienas juokingas kuriozas. Aš, būdamas nepilnai 2 metrų ūgio, negaliu tilpti į roadster tipo automobilį. Sėdynės čia atsistumia nedaug ir šiaip ne taip susirangęs vidun, negaliu net kojos pajudinti. Auto nuomos šefas pasiūlo išmėginti kitus automobilius. Ir man pavyko įtilpti tik į Nissan Micra cabrio, kuri teoriškai yra keturvietė, tačiau gale telpa tik kuprinė. Ir ta turi būti pustuštė. Taip mūsų trilitris roadsteris pavirto į Nissan Micra kabrioletą. Pasijuokėm visi ir išvažiavom su naujais ratais. Po motorolerio micra jau visai atgaiva. Taigi šį vakarą norime dar kartą aplankyti Rodo miestą ir apžiūrėti, kaip jis atrodo tamsoje. Šokame į pagrindinį kelią ir po keliolikos minučių mes jau senamiestyje. Vėlai vakare automobilį pasistatyti nebuvo sunku. Apeiname pakrantę, senamiestį ir jo apylinkes. Turistų lyg ir nemažai, bet kai kur apsoliučiai tuščia. Vieni barai pilni, kiti visiškai tušti… Pasivaikščioję nusprendžiame, kad mums užteks ir grįžtame namo pajūrio keliu. Reikia pailsėti, nes ryt visą dieną keliausime automobiliu.

Septintoji diena. Keliamės anksti, nes juk norime apvažiuoti kuo daugiau. Iš pajūrio sukame į salos vidurį ir po truputėli kylame aukštyn siauru vingiuotu keliu. Pirmasis mūsų sustojimas ties “Agios Nikolaos Foundoukli” – tai 15to amžiaus bizantiško stiliaus bažnytėlė. Nors iš išorės ji atrodo nebeveikianti ir šiek tiek apgriuvus, tačiau viduje gerai išsilaikiusios senovinės freskos.
Toliau pavažiavę kalnų keliuku stabtelime prie alpių stiliaus viežbutuko, kuris įsikūręs ant kalno su nuostabia panorama.Šokam į mašiną ir važiuojame toliau.. Siaurais keliukais nusileidžiame nuo kalnų ir pasiekiame kitą salos pusę. Kelias veda palei jūrą, vaizdai nuostabūs. Tolimesnė mūsų stotelė tai – Fourni Beach. Nedidelis akmenuotas paplūdimys. Iš pradžių šiek tiek abejojau ar verta važiuoti, nes labiau norėjosi smėliuko, tačiau visiškai nesigailėjome. Apsoliuti ramybės oazė. Kai atvažiavome, visame paplūdimyje buvo tik du žmonės, o paėjus šiek tiek tolėliau iš vis nieko nesimatė. Išsimaudome, užkandame ir vykstame toliau. Vaizdai tik gražėja. Pakeliui stabtelime prie apgriuvusios pilies, tačiau 12val. dienos saulės atokaitoje į užmirštos pilies griuvėsius eiti nebelieka noro ir nusprendžiam važiuoti toliau. O toliau mūsų laukia garsiausias Rodo salos paplūdimys – Parasonisi. Tai platus, smėlėtas iškišulys jungiantis viduržemio ir egėjo jūras. Čia yra burlentininkų ir kaitistų rojus, nes visuomet pučia stiprūs vėjai, o bangos džiugina ir visus likusius poilsiautojus. Tai turbūt vienintelė vieta Rodo saloje, kur nėra karšta. Čia praleidžiame kelias valandas.. Grįždami atgal nusprendžiame patikrinti “Moni Thari Monastery” vienuolyną. Nežinau ar navigacija mus vedė geriausiu keliu, tačiau vingiuojant siauru keliuku ir nesutinkant jokios civilizacijos jau galvojome, kad reikia suktis atgal. Tačiau atvykome, eikštelė didžiausia ir nei vieno žmogaus, tik prie vartų stovintis sargas. Pasivaikštome ir važiuojame link namų. Pakeliui stabtelime ant kalno, prie lindos miestelio, nuo kurio atsiveria graži panorama į Lindos akropolį. Pasigėrim vaizdais ir grįžtam namo. Trumpai pailsim, gražinam automobilį ir praleidžiam paskutinį mūsų vakarą miestelio centre.

Aštuntoji diena. Išsimiegame ir pradedame krautis daiktus. Lagaminai išsiputę, todėl teko juos gerokai paspausti.. Aplanko mus buto savininkas, įdeda lauktuvių į Lietuvą ir primygtinai pasisiūlo dar nuvežti iki autobusų stotelės. Taigi atsisveikiname ir po kelių minučių sulaukiame autobuso į Rodo miestą. Autobusas važiuoja keliu palei jūrą, taigi paskutinį kartą pasigėrim mėlyna jūra. Rodo mieste tik išlipus, jau laukia kitas autobusas, kuris važiuoja į oro uostą. Ši diena praėjo žaibiškai greitai ir mes jau oro uoste, praėję patikrą ir laukiam savo skrydžio. Tikrai negalvojau, kad graikai, važiuojantys belekaip ir visai nesilaikantys taisyklių kabinėsis prie lagaminų. Deja klydau, prie kelių keleivių pristojo dėl per didelio bagažo, tačiau mano išsipūtus kuprinė jiems neužkliuvo… Lėktuvas vėl pilnutėlis.. 3 valandos ore ir mes jau namuose…