Esu girdėjęs, kad daug lietuvių skrenda į Kijevą pasilinksminti ir dėl pigios degtinės. Man tas nebuvo aktualu, norėjosi aplankyti šią man nepažįstamą šalį. Ką ji gali pasiūlyti, ko neįmanoma pamatyti kitur? Atsakymas atėjo beveik savaime – tai liūdnoji 1986 metų katastrofa Černobylio atominėje elektrinėje. Ar saugu viską pamatyti savo akimis?
Po poros savaičių Maidano aikštėje, pačiame Kijevo centre, su kitais turistais iš Vokietijos, Anglijos ir kitų šalių lipau į autobusiuką kelionei į Zoną. Vietinės turizmo kompanijos organizuoja 1-2 dienų išvykas į Černobylio apylinkes ir jos yra tikrai populiarios. Pirmasis patikros punktas įrengtas likus iki elektrinės apie 25km. Čia gavome elektroninius bilietus, radiacijos matuoklius, kabinamus ant kaklo, pasirašėme, kad prisiimame visą atsakomybę dėl galimų sveikatos sutrikimų ir praėjome saugos instruktažą. Pagrindiniai reikalavimai: drabužiai tik ilgom rankovėm, ilgos kelnės, būtinos kojinės ir batai, jokių sijonų ar sandalų; vengti bet kokio kontakto su zonoje esančiais daiktais (juose yra likusi “įsigėrusi” radiacija). Draudžiama pasidėti savo asmeninius daiktus ant žemės. Saugu vaikščioti ant asfalto ar betono. Vaikai iki 18 metų į zoną visiškai neįleidžiami.
Atvažiavome į Černobylio miestelį. Dauguma individualių namų apleisti, bet yra veikiančių valstybinių įstaigų, taip pat daug butų, kuriuose gyvena dalis žmonių dirbančių buvusioje atominėje elektrinėje. Veikia graži sena Švento Nikolajaus cerkvė, į kurią melstis žmonės atvažiuoja ir iš už zonos ribų. Radiacijos lygis ore normalus – apie 0.2 mikrosivertų per valandą (uSv). Likusiuose daiktuose, medžiuose ar smėlingoje žemeje radiacijos lygis gali būti 20-30 kartų didesnis. Radiacija užterštoje zonoje buvo 94 kaimai, dabar tik liko šalia cerkvės įsmeigtos išnykusių kaimų lentos. Visoje zonoje vienkiemiuose dabar gyvena apie 200 žmonių, kuriems buvo leista vėl apsigyventi savo namuose. Gyventojų amžius – apie 80-90 metų ir jie sakė nebeturintys ko prarasti.
Pavalgę vietinėje kavinėje, pasukome link antrojo apsaugos posto, įrengto apie 10 km iki elektrinės. Jį kirtus, lauke draudžiama valgyti ar gerti. Privažiavome iki atominės elektrinės. 2017 metais buvo pabaigtas statyti naujasis sarkofagas, kuris apgaubia senąjį, paskubomis 1986 metais pastatytą iš betono ir metalo. Pastarojo garantija buvo tik 30 metų. Naujasis sarkofagas statytas iš Europos Sąjungos lėšų. Statyba tęsėsi apie 7 metus ir kainavo apie 1,5 mlrd eurų. Sarkofago garantija – 100 metų. Per sekančius 20 metų automatizuoti robotai išardys senąjį sarkofagą. Žemės viršutinis sluoksnis aplink elektrinę pašalintas. Pirmas, antras ir trečias blokai jau daug metų išjungti. Liūdnai tebestovi kranais apstatytas beveik pabaigtas statyti penktasis blokas ir pradėtas šeštasis. Netoliese buvusio Kopači kaimelio dauguma namų buvo mediniai, ir į juos įsigėrė didžiulis kiekis radiacijos. Namus teko užkasti žemėmis.
Važiuojant į šalia esantį Pripetės miestą, kirtome Raudonąjį mišką. Iškart po ketvirtojo bloko sprogimo vėjas nešė radioktyves dulkes per šį mišką. Radiacijos lygis čia ir dabar milžiniškas. Nors medžiai avariją likviduojančių žmonių buvo iškirsti, o radioktyvi žemė buvo užpilta kita žeme, ši vieta išlieka viena iš užterščiausių vietų pasaulyje. Išlipti iš automobilio šiame miške draudžiama. Pripetės miestas pradėtas statyti 1970 metais ir buvo skirtas atominės elektrinės darbuotojams. 1986 metais jame gyveno 50000 žmonių. Balandžio mėnesio 26d ketvirtajame reaktoriuje įvykus atominei avarijai, sovietai bandė nuslėpti šį faktą visoje zonoje atjungę telefono ryšį ir pastatę milicijos postus ant kelių, draudžiančius žmonėms įvažiuoti bei išvažiuoti iš miesto. Kai kurie Pripetės gyvenojai, supratę, kad čia kažkas ne taip, pėsčiomis per Raudonąjį mišką išėjo iš uždarytos zonos. Bet po dviejų dienų, valdininkai suprato, kad nuo pasaulio avarijos fakto nepavyks nuslėpti, ir per 3 valandas, 1300 autobusų pagalba, evakavo miestą. Buvo šventai tikima, kad evakuacija laikina ir žmonės greit sugryš. Vėliau paaiškėjo, kad zona užteršta amžiams, ir tada už 50km į rytus per pusantrų metų buvo pastatyta nauja gyvenvietė darbuotojams – Slavutičius.
Dabar Pripetė panašesnė į mišką nei į miestą. Čia niekas negyvena, tik darbuojasi mokslininkai ir lankosi turistai. Tikrosios gatvės beveik nebeatpažįstamos. Aplink pastatus tankiai apaugę medžiai su vešlia lapija. Neįmanoma suprasti miesto dydžio, nes net daugiaukščius namus pastebi likus iki jų gal tik 10-15 metrų. Tikriausia suprantamesnis smegenims vaizdas būtų čia lankantis žiemą, kai nėra lapų. Parduotuvėse, restoranuose ir kitur liko didelė dalis inventoriaus. Daiktai iš gyvenamųjų butų buvo pašalinti ir užkasti, liko tik stalai, lovos, spintos ir kita. Mieste vaiduoklyje tyluma, girdėti tik lapų šnaresys ir retkarčiais sučiulba koks paukštis. Prieplaukoje sutikome žvejojančius du mokslininkus. Buvo pagavę porą didelių šamų. Sakė tikrins cezio ir stroncio kiekį. Pamatavome radiacijos lygį žuvyse; jis iš esmės buvo lygus nuliui. Ore radiacijos lygis apie 1 uSv, tikrinant šalia įvairių daiktų lygis gali kilti iki 200-250 uSv, bet nukrinta iki normalaus vos už 15-20cm nuo daiktų.
Gidas leido užlipti ant devynaukščio gyvenamojo namo stogo. Aplink vien žalias miškas, tik kai kur virš medžių viršūnių kyšo aukštesni pastatai. Gamta baigia atsiimti miestą atgal, nors po atominės nelaimės prabėgo vos 33 metai. Miestas tiesiog “užšalo” laike; nesvarbu, ar atvažiuosite jo pažiūrėti po mėnesio ar po 20 metų, – pamatysite iš esmės tą patį vaizdą. Miestas tapo lyg laiko mašina nukelianti atgal į tarybinius laikus.
Ir taip liks amžiams.
Išvažiuojant iš zonos, abiejuose punktuose patikrino kiekvieno žmogaus radiacijos lygį. Gidas sakė, kad ne vienas žmogus yra palikęs čia batus, nes buvo nuklydęs ne ten kur reikia.
Viso gero, viena iš liūdniausių žmonijos istorijoje vietovių…
Iki kitų pasimatymų, Ukraina !
PS. Mano kelionė niekaip nebuvo susijusi su TV serialu “Černobylis”. Kelionė buvo suplanuota, kai dar nebuvau girdėjęs apie šį serialą.
Autorius: Kęstas L.
P.S nuotraukos bus įkeltos neužilgo.