Pirmoji dalis

Savo asmeninę patirtį, kelionėje į šiaurės Korėją, norėčiau pradėti nuo tos vietos kaip apskritai man gimė tokia mintis ir kokią reikia praeiti sistemą, kad ten pakliūti.

Prisipažinsiu, tikrai senai galvojau, jog būtų pakankamai įdomu šią šalį aplankyti, tik didžiausią bėdą mačiau tame, kad nežinojau kur ir kaip reikėtų pradėti tvarkytis dokumentus, kad tam mano sumanymui neliktų jokių kliūčių.
Galvojau, galvojau ir vieną mielą dieną tik žiū, ogi vienas kolega-keliautojas Danas Around The World būtent siūlo tokią galimybę (beje, jei susigundysite tai turėkite omenį, kad sekanti tokia galimybė bus ateinantį pavasarį, tad kreipkitės jei kam pasirodys įdomu). Kadangi tris kartus jam jau tekę tenais pabūvoti, tai kaip ir normalu, kad žmogus jau žino nuo ko ir kaip dokumenacijos pildymas turi prasidėti. O kalbant trumpai, jis asmeniškai pasirūpino visais dokumentų pildymais bei reikiamų leidimų gavimais, net ir programą tokią sudėliojo, kad praleisti tokią kelionę būtų mažų mažiausiai apmaudu.
Matydamas kiek Danas vargsta derinant įvairiausias iškilusias problemas, bei kiek tenka pildyti visokiausių absurdiškiausių pasižadėjimų, aš dar ne kartą džiaugiausi, kad pačiam nereikia į visą tai veltis.

Likus mėnesiui iki planuojamos kelionės pradžios, mūsų grupė, kurią sudarėme 1suž10-im žmonių, sužinojo, kad visiems mums vizos yra išduotos ir belieka tik ieškotis bilietų į Pekiną ir atgal, nes būtent iš jo ir buvo tiesioginis skrydis į Pchenjaną.

Net nepajutau kaip greitai visas tas laikas iki kelionės pradžios prabėgo ir atsitokėjau tik likus kelioms dienoms iki kelionės pradžios.
Iš anksto buvome nusprendę, kad į Kiniją išskrendame keletą dienų anksčiau ir grįžtant dar vienai dienai joje apsistojame, kad tuo pačiu, naudojantis mums suteikta proga, kad Kinijoje galima praleisti iki 144 valandų neturint vizos (čia tik tranzito pro ją atvėju, pasienyje parodant, sekančio skrydžio bilietus bei viešbučio rezervaciją), nusprendėme, kad reikėtų tą proga ir pasinaudoti.

Keletą dienų pasitrynę po Pekino centrą, aplankėme didžiąją kinų sieną ir keletą žymesnių lankytinų vietų, bei išbandę pikantiškiausių kinų virtuvės patiekalų (teko gomurį nustebinti ne tik Pekino antimi, bet ir gyvatės, skėrių, lervų ir kitokių vabalų skoniu) nepastebėjome kaip išaušo lapkričio 23 d.

Tad jau sėdėdami legendiniame ir pagal amžių man į vyresnius brolius tinkančiame “Tupolev-204” lėktuve, bei klausydamiesi sovietinių balvonų, laidojimo maršą primenančios, muzikos vėmalo, kartu su iš visų pusių mus apsėdusiais laidotuvių ceremonijos dalyviais kylame į Pekino dangų šiaurės Korėjos link. Turbūt jau uždavėme sau klausimą, kodėl su laidotuvių dalyviais? Atsakau sąžiningai, kad būtent toks jausmas ir susidarė tik įėjus į lėktuvą ir žiūrint į savo bendrakeleivių, be jokios šiltos emocijos mane stebinčius akmeninius veidus. O dar tie visi lyg vieno iš vieno ir tokio pačio juodo audeklo siūti kostiumai tikrai sudarė tokį niūrų laidotuvių jausmą. Jei ne tos, balta pudra, išsimaliavojusios stiuardesės, tai tikrai jau būčiau akimis ieškojęs kur tas karstas padėtas ir kam čia amžinąją atilsį sukalbėti.
Apie bandymą, tokioje aplinkoje, filmuoti ar paveiksluoti, net ir agentas Džeimsas Bondas nebūtų pagalvojęs. Nežinau kaip, bet man to durnumo, pabandyti filmuoti ir papaveiskluoti, kažkaip užteko.

Debiliška muzika lėktuvo salone, kuri man labiau priminė karo sceną ir joje klykaujančius, pragertus frontavykų balsus , nutilo tik tuomet, kai stiuardesės pradėjo rodyti visus tuos gelbėjimosi fintus. Tuo tarpu dar akimirkai susimąsčiau, kad kam juos čia vargsta su tais išgyvenimo fintais, nes šansai, kad Tupolev’as pakilimo metu pames kokį sparną ar kokį tai ratą, daug didesni, nei, kad išgyventi po lėktuvo dalių subyrėjimo.

Išgirdome stiuradesės pranešimą, kad jau leidžiamės ir po akimirkos dar vienas, greičiausiai jau mūsų lėktuvą imituojančios lakūno balsas, kuris mus sveikina atvykus į demokratinę liaudies Korėjos respubliką. Tyliai nuryju seilę. Trauktis nebėra kur, nuo šiol teks pratintis prie visiškos izoliacijos nuo civilizuoto pasaulio. Šiaurės korėjos prezidentas dabar bus nr-1. Kaip supratote mane teisingai, internetas, ką ten internetas, tiesiog visas telefono laukas visiškai miręs, toks jausmas, kad jam ką tik teko išgyventi atominį karą.
Na gerai, sakykim, kad su pasienio kirtimui kėblumų jokių nebuvo. Sakau, kad beveik nebuvo, nes jei pvz., pradėti gilintis į visus tuos pasienio pareigūnų akmeninius tave stebinčius žvilgsnius, tai manau, kad po gerų penkių minučių gali ir pats pradėti galvoti, kad esi kažką blogo padaręs ir streso palaužtu virapančiu balsu, iškėlęs rankas į viršų šaukti , kad jau pasiduodi.
Kadangi oro uostas tikrai nėra didelis, tik išėjus jau mūsų laukia mūsų gidės – rusakalbė Sun ir anglakalbė Lee. Greitai gauname trumpą instruktažą ir dar nespėjus daiktų į autobusą susimesti, supratau, reikalų čia tikrai bus…
Pakeliui į viešbutį dar spėjome, miesto centre esančią “Triumfo arką” aplankyti. Ir tikrai visai įdomu buvo už papildomus 5€ pasikelti ir nuo jos pasidairyti į šonus. Keisčiausia buvo stebėti kaip jau sutemus, dalis namų skendėjo tamsoje ir tik po gero pusvalandžio, pavieniuose languose, pradėjo žybsėti ledinis namų apšvietimas. Nors kelios gatvės ir jų stabų stendai su plakatais buvo apšviesti.
Taip, taip… su elektra pas juos labai liūdna. Tokia šalis teturi vienintelę hidro elektrinę (kiek man žinoma), tad nereikėtų labai stebėtis , kad žmonės energija privalo stengtis apsirūpinti patys ir tai mes kalbame gyvendami XXI-ame amžiuje…
Dar vienas keistas reiškinys nutiko kada mąsiškai pradėjo žybsėti languose šviesos. Nežinau ar tai tik sutapimas, bet tuo pat metu miestą pradėjo dengti dūmų smokas. O labiausiai nustebau, nuo staigaus temperatūros šuolio į viršų ~+5c°. Nesunkiai galima buvo suprasti, kad taip nutiko tik dėl to, kad daugelis gyventojų ne tik elektra, bet ir šiluma turi rūpintis patys, ir tikrai ten būnant nieko nebestebina vaizdas kada iš modernaus daugiaaukščio namo balkono pamatai kyšantį pečių su išvestu kaminu. Tiesiog žmonės visaip bando išgyventi ir kad mirtinai nesušaltų, tad tenka masiškai šildytis visomis parankinėmis priemonėmis , o tai ir priveda prie tokių padarinių, kaip staigus temperatūros šuolis ir sklendintis smogas.
Žinoma, iš mūsų gidžių, aiškaus atsakymo į visus tiesius klausimus, tikrai nesitikėjau gauti (jau prieš atvykstant žinojau, kad nuo ne patogių klausimų juos puikiai moka išsisukti), kaip ir pvz į klausimą, kiek vidutiniškai žmonės pas juos uždirba, kuris buvo užduotas ne mažiau penkių kartų, aiškaus atsakymo taip ir nebuvo. Arba dar kurioziškesnis bajeris buvo, kada pastebėję paskui mus, jau kelias dienas sekiojantį ir keistais valstybiniais numeriais pasidabinusį automobilį (jie buvo baltame fone, o patį numerį sudarė trys juodi skaičiai ir šalia jų raudona išraiškinga žvaigždė), rodant gidėms jį pirštu (minėtam automobiliui važiuojant keli metrai pro mūsų autobusiuką), jos sugebėjo jo “nematyti”. Tuo tarpu kada jau akivaizdžiau ir būti negalėjo , kad esame persekiojimi saugumo pareigūnų. Gidės tik savo kalbomis bandė mūsų dėmesį nukreipti pasakodomos kokios spalvos ir kam kokie numeriai priklauso. Mėlynus numerius gauna visi tie kas perka automobilius asmeniškai. Geltonus numerius gauna tik nusipelnę komunistų partijos atstovai ir pasižymėję sportininkai. Žali – priklauso ambasadoms. O balti, hmmm… čia tur būt senoviniai numeriai… taip meluodamos, greičiausiai užmiršo, kad pas juos dar prieš gerus septynerius metus, sostinėje per visą dieną buvo galima, geriausiu atvėju, priskaičiuoti kelis automobilius. Apskritai, kuo daugiau gidės bandydavo nukreipti pokalbį į šoną, arba meluoti, tuo dažniau išlysdavo tos “ylos” iš maišo.

Kad su elektra ir šilumos energija pas juos problema, tai jau minėjau, bet tai tikrai nereiškia, kad manęs nebestebindavo, kiekvieną kartą išvydus vietiniams skirtų parduotuvių vitrinas, sklendinčias vos ne žvakių šviesoje (toks jausmas tikrai susidaro, kada matai kelių šimtų kv/m parduotuvėje degančias vos kelias silpnas led lemputes). Kodėl sakau tik vietiniams, ogi tik todėl, kad turistams į tokias parduotuves užsukti yra griežtai draudžiama, o jei ir pasisektų paskui jus kaip kokį ištikimą šuniuką persekiojantį gidės budrumą prarasti, tai tikrai nereiškia, kad į tokią parduotuvę patekus galėtumėte apsipirkti (žinoma, kainos jose daug kartų pigesnės, o asortimentas, kaip įprasta buvo visoms sovietinių laikų parduotuvėms, ganėtinai skurdus). Viskas labai paprasta, jei ta parduotuvė nėra skirta turistams, paprasčiausiai kasininkė iš jūsų neims pinigų. Vietiniai gyventojai tikrai nežino kaip tas doleris ar euras atrodo (dar įmanoma ir kinijos juaniais atsiskaityti), o kad jūs neturėsite jų vietinių vonų, tas yra faktas kaip blynas, o jei ir sugebėsite jų kažkaip gauti (vėlesniuose pasakojimuose paminėsiu vienintelį būdą), vistiek vargu ar jus aptarnaus. Greičiausiai nutiks taip, kad per tą trumpą akimirką, gidės tikrai pastebės, kad jūsų nėra ir jus susiras. Jei ir sugalvosites savo kailiu įsitikinti ar tai tiesa, turėkite tik omenį, kad tokie, kad ir trumpi pabėgimai į šoną, tikrai įtakos jūsų tolimesnius santykius su jūsų gidėmis. Joms yra griežtai draudžiama ir nurodoma, kad jų turistai lankytųsi tik tuose vietose kas buvo suderinta iš anksto ir tik pagal tam tikrą maršrutą. Ne kartą buvo tokių kurioziškų situacijų, kada aplankius objektą vienoje kelio pusėje, tam kad aplankyti objektą esantį kitoje kelio pusėje, mus veždavo po 10-15 min., tik todėl, kad apsisukant artimiausiai esančioje leistinoje vietoje, netyčia nepamatytumėme kokio labiau apleisto pastato ar tai viso rajono, kurie dažniausiai, kaip pastebėjome, dar ir kokių trijų metrų betotine tvora apsupti nuo turistų akių, kad tik kuo mažiau to skurdo būtų matoma.

Antroji dalis.

Na gerai, sakykim, kad laikinai užteks su ta š. Korėjos sostine – Pchenjanu.
Šioje dalyje daugiau ar mažiau papasakosiu apie tai kaip mano akimis viskas atrodė už sostinės ribų – priemiesčiai. Manau, kad tikrai labai nesuklysiu, jei viską kas baigiasi už naujosios sostinės sienų – Pchenjano, pavadinsiu – provincija. Nes mano manymu į šį žodį galima būtų patalpinti tikrai daug, o ypač tai ką savo akimis mačiau.

Taigi, vieną ankstų ir rudens dargana pažabotą rytą, sėdome į savo autobusiuką (vėliau aš jį tieisog pavadinau arkliu, kadangi važiavimas jo gale man labiau priminė jodinėjimą, o ne įprastą važiavimą autobusu) ir išvykome Vonsano (angl.k., – Wonsan) kryptimi. Išvažiuojant iš sostinės, tik pravažiavus žiedą, kurio viduryje stovi paminklas kuriame dvi moteriškės iškėlusios rankas į viršų simbolizuoja šiaurės ir pietų Korėjų susijungimą (foto buvo įdėta prie pirmosios dalies aprašymo), mus pasitinka kareivių blokpostas. Tokius paveiksluoti ir filmuoti griežtai draudžiama. Jį pravažiuoti, bent jau mums, nesudaroma jokių rimtesnių kliūčių. Užtenka tik vienai iš gidžių išlipti ir parodyti lapelį kuriame, kaip vėliau supratau, surašyti mūsų visų duomenys. (Tiesa, nepaminėjau, kad pirmą dieną mums atvykus, mūsų visų pasus gidės susirinko ir vėliau juos atgavome tik išvykdami iš šalies. Nes kur gi tu dingsi žmogus be paso?). Per tą trumpą laiką, kol gidė rodė reikiamus dokumentus, per langą pastebėjau, kad gretimais to posto yra dar viena kelio atšaka ir, kad ten vyksta ne menkas judesys. Pirma šovusi į galvą mintis buvo, kad tikrinami automobiliai, panašiai kaip ir kertant muitinės-pasienio postą, bet įsižiūrėjus dar geriau, pamačiau, kad tai tik elementari automobilinė plovykla į kurios eilę išsirikiavę automobiliai kurie ruošiasi patekti į sostinę ir tikrai iš pažiūros neatrodė, kad jie labai murzini. Pasirodo tokia tvarka ir į sostinę leidžiamą įvažiuoti tik švariems automobiliams. Pabandžiau atsukti savo atminties plokštelę sulėtintu režimu atgal, ir ištikrųjų, nepamenu, kad per tas dienas būčiau matęs bent vieną purviną ar akivaizdžiai techniškai netvarkingą automobilį. Beje, kas liečia patį techninį automobilių stovį, tai kažin ar ten apskritai egzistuoja automobiliniai servizai, bent jau tokių niekur tikrai nemačiau, ar bent jau kažkas panašaus, kadangi kone kas dieną teko matyti užmiesčio keliuose, kas 10-20 km., kelkraščiuose stovinčius ir tiesiog vietoje remontuojamus automobilius. Pagrinde tai būdavo autobusai ar sunkvežimiai. Kas kokį ratą keičia, kad po važiuokle palinkęs, o kas net variklį paskleidęs remontuoja ir tokių ten dešimtimis galima buvo priskaičiuoti!
Pati kelių kokybė… apie juos tur būt galima būtų atskirą mokslinį darbą parašyti. Tikrai ne kartą ir ne du, kone galva teko liesti autobusiuko lubas (sėdėjimo gale privalumai). Nuo to šokinėjimo tiek mano, tiek priešais mane sėdėjusios kolegos Šarūno kėdės, jau trečią dieną, pradėjo skleisti įtartinus garus, greičiausiai mūsų svorio neatlaikė kėdžių konstrukcijos. Jau net nekalbu apie tai, kad po kiekvieno stipresnio smūgio ratais į duobę, man kažkaip intuityviai galva atsisukdavo atgal, kad pažiūrėti ar tikrai niekas iš pagrindinių mūsų autobuso važiuoklės dalių nesugalvojo nuvažiuoti į kitą pusę negu, kad mes važiuojame ir kiekvienu kartu stebėjausi kiek dar ilgai, tas autobusas, sugebės gaudyti tokias duobes. Keisčiausia, kad jis tikrai laikė. Tiesa, priešpaskutinę dieną lūžo priekinė spyruoklė, bet vairuotojas į tai nežiūrėjo labai rimtai. Tiesiog parsinešdamas nulūžusią spyruoklės dalį, besišypsodamas pažiūrėjo į per langą jį stebinčias ir išsižiojusias mūsų mimikas (nemeluosiu, kad po eilinio smūgio į duobę, išgirdęs krentančio ant asfalto sunkaus metalo garsą, aš tikrai nebuvau labai optimistiškai nusiteikęs, kad mūsų kelionė gali toliau tęstis sėkmingai), pakėlė į viršų mums rodydamas nulūžusios spyruoklės dalį ir kaip tikras kalbų poliglotas šuktelėjo du angliškus žodžius “Ok Ok!” (be šių dviejų žodžių, vairuotojo turtingas kalbų žodynas buvo praturtintas ir tarptautiniu žodeliu “Vodka”. Daugiau, greičiausiai, nemokėjo nei vieno žodžio). Pamenu, kad tą akimirką tik pagalvojau, tau gal ir OK, bet man dar namo į šeimą sveikam norėtųsi sugrįžti ir visus tuos nuotykius papasakoti…

Kaip ten bebūtų, bet ir jojant autobusu
užmiesčio keliais, pro mūsų akis nei viena smulkmena nepraslysdavo.
Akylai stebėjau kaip atokiau nuo kelio įsikūrę kolūkių kaimai, kaip
pavyzdingai paruošti ryžių laukai (būtent jie visoje šalyje dominuoja ir
matomai ne be reikalo, nes kiekvienam dirbančiui priklauso nuo 350g iki
450g ryžių per dieną, o vyrai dar gauna ir po du kuponus alaus
bokalams, kuriuos, pasak gidės, gali panaudoti bet kurioje aludėje).
Žinoma, kai kurie iš tų kaimų tikrai atrodė apgailėtini, spalvoti namų
fasadai nuo saulės išblukę, sienų tinkas aptrupėjęs, stogai nuo senaties
apgriuvęs, bet pameluočiau jei pasakyčiau, kad aplinka jų atrodė
netvarkinga. Tvarka ten vyravo absoliučiai visur. Kad ir lapkričio
galas, bet dirbančių žmonių laukuose tikrai netrūksta, kad ryžių laukų
baseinus remontuoja, kad medvilnės laukuose pluša, o kas tieisog
šalikėles tvarko. Įdomiausia, kad darbas vyksta kolektyviai ir pagrinde
tik rankų pagalba. Neteko pastebėti nei vieno žmogaus kuris naudotųsi
mums ūkyje įprastais pagalbiniais įrankiais, benzo plūklu, žoliapjove ar
panašiais įrenginiais… jei ravi ar pjauna žolę tai tik rankomis, jei
šalina medį, tai tik jį aprišę virve, o žmonės sukibę į virvę, klibinimo
būdu, jį tampo… kadangi per daugiau kaip savaitę, aplankius ne vieną
miestą bei bevažinėjant užmiesčio keliais, teko pamatyti tik dvi
degalines, nesunkiai žmogau gali suprasti, kad didžiausia problema pas
juos vis dar yra kuras. Šią mano abejonę tik dar labiau sustiprino,
kelyje ne kartą sutikta, kietu kuru kūrenama ir garo pagalba varoma
karinės mašinos. Niekur pasaulyje daugiau nėra tekę matyti panašaus
fenomeno, kada dūmais apsipylusi technika dalyvautų eisme. Gidės
griežtai draudė tokius filmuoti, motyvuodamos tuo, kad čia juk
kariuomenė, bet ne sunku buvo per laiką jas perprasti, kad joms
greičiausiai įsakyta, neleisti filmuoti nieko kur galima būtų įžvelgti
skurdą ir absurdą. Žinoma, filmuoti tekdavo slapčia ir stengiantis kuo
mažiau atkreipti į save jų dėmesį.
Didelės nuostabos jau nebekėlė ir
tai, kad visi aplinkiniai keliai, kuriuos tik teko matyti važiuojant
pagridniniu šalies greitkeliu, buvo ne asfaltuoti, o geriausiu atveju
išgrįsti žvyrkeliais. Dar teko pastebėti, kad į kiekvieną didesnį
kolūkio kaimelį įvažiavimą saugodavo arba milicininkas su šalia
pastatytų URAL motociklu su lopšiu (pasirodo tokius turi tik milicija),
arba kariuomenės blok postas iš keletos karių.
Strategiškai
patogesnės vietose teko pastebėti ir ne vieną karinį įtvirtinimo punktą,
kai kur stebėjimo punktai, o kai kur tiesiog kareivinės, kuriuos kaip
bebūtų keista, būdavo labiausiai apleistos ir ne kartą labiau priminė
apleistus ir spygliuotomis tvoromis aptvertus fermų kompleksus, bet ne
pačias kareivines.
Pro akis nei man, nei mano kolegai Šarūnui (kuris
labiau žinomas kaip “Praeities žvalgas”) nepraslydo ir tai, kad kone
ties kiekvienu tuneliu, ar šiaip kalnuotensio kelio susiaurėjime yra
įrengti specialūs kelio užtvarai karo atveju. ~10m aukščio ir ~2m
skersmens pločio gelžbetoniniai stulpai, kurie, prireikus, nesunkiai
būtų užverčiami ant kelio, taip stipriai apsunkinant priešiškų pajėgų
judėjimą.

Važiuojant “autostrada” vairuotojui pastoviai tekdavo
spaudyti signalo garsą, nes be retai pravažiuojančio pavienio
transporto, pagrindinį srautą keliuose sudaro pėstieji ar dviračiais
keliaujantys žmonės. Nemažai ir valstiečių, kurie šiuo metu nuimtą
kopūstų derlių transportiruoja vežimais traukiamais buivolų.
Transporto keliuose tiek mažai, kad žmonės tiesiog neįpratę jo saugotis.
Dažnas jų tiesiog eina ar tranzuoja išėję į greitkelio vidurį. Apie
atšvaitus ar kokius žibintuvėlius, kad jiems padėtų bent kažkiek labiau,
tamsiu paros metu, būti matomais kelyje, čia niekas tikrai nėra
girdėjęs.

Po ~5 valandų važiavimo, būtent tiek prireikė mūsų vairuotojui iš Pchenjano iki Vonsano įveikti ~240 km mes pasiekėme miestą. Kad atsidūrėme uostamiestyje, nesunkiai galima buvo suprasti ir iš ore tvyrančios žuvies smarvės. Šiame mieste dar mažiau transporto ir automatiškai pati gatvių kelių kokybė daug prastesnė. Dar daugiau gatvėse ir šalikėlėse judančių dviračiais, ar tieisog pėsčiomis žmonių, dar rūstesni jų veidai ir tikrai ne sunku suprasti, kad ne iš gero gyvenimo. Miestas nedidelis, kaip gidės minėjo tik 300 000 gyventojų. Daugiaaukščiuose, kurių pagrindą sudaro penkiaaukščiai namai, dar daugiau ant fasadinių dalių iškeltų saulės koletorių.
Pačiame mieste tikrai nėra įdomių lankytojų objektų. Mums teko lankytis tik senoje traukinių stotyje, kuri šiai dienai yra tapusi muziejumi. Kad ši vieta tapo muziejumi tai joks ne sutapimas, tiesiog čia kažkada lankėsi didysis tautos vadas, o vietos kuriuose jis lankėsi tampa kone šventomis, ypač jei jam ta vieta patiko. Tai va, po šio jo apsilankymo, ši vieta ir tapo muziejumi. Unikaliai išsaugota ne tik visa stotis, bet ir visa istorija susijusi su didžiuoju vadu. Vietinė gidė, kuri mums ir pasakojo apie šią stotį, atkartojamos visos vado citatos ir mintys, kuriuos, jo apsilankymo metu, buvo pasakytos (turbūt ne kartą jums yra tekę matyti kaip kalbant jų dabartiniam vadeliui Kim Jon Un’ui šalia jo esantys pareigūnai viską rankomis į knygeles užsirašinėja. Tai tik įrodo, kad ši tradicija jau sena). Kol mūsų delegacija buvo vedžiuojama po stotį ir gretimame pastate išsaugotą net ir patį gervežį, pastebėjau, kad vėl turime įkyrią sargybą, kuri sekė kiekvieną mūsų žingsnį. Tai buvo turbūt ir pilnametystės dar nesulaukęs, laibo sudėjimo, juodomis kostiuminėmis kelnėmis ir šilta pūkine striuke vilkintis jaunuolis, kuris nemokšiškai sekė kiekvieną mūsų žingsnį. Greičiausiai atlikinėjo praktinį darbą, prieš tampant diplomuotu sekliu.
Tą pačią dieną, mūsų grupė, dar spėjo aplankyti ir pionierių stovyklą. Ji šiek tiek atokiau Vonsan miestelio ir randasi nerealaus grožio pušų apsuptyje, įsikūrusi palei didžiulį kanalą (vėliau įsitikinau, kad tai perdarytos vietinės upės žiotys. Greičiausiai, kad karo metu galima būtų saugiai judėti kariniam laivynui).
Pamatyti šią vietą galite į google maps įvedę šį adresą – Songdowon International children’s camp.
Pasakysiu atvirai, tokios stovyklos kokią teko pamatyti, ne tik vietos pionieriai, bet ir mūsų milijonierių vaikai galėtų pavydėti. Joje ne tik įrengtos modernios patalpos (kuriuose deja, bent jau mums lankantis elektros nebuvo), su eskalatoriais tarp aukštų, bet ir centre stovyklos ne menkas jūrų muziejus su tikrų tikriausiais egzotiniais vandenų gyventojais. Panašiai kaip Smiltynėje esantis jūrų muziejus, tik kelis kart mažesnis. Bet įspūdį sudarantis tikrai ne menką…

Kadangi mūsų tos dienos maršrutas buvo kiek pakoreguotas ir dėl visiškai neaiškių priežasčių mums nebuvo leista pasivaikščioti Vonsan miestelio paplūdimiu ir ne tik juo, mums griežtai buvo uždrausta apsilankyti pagrindinėje Vonsan miestelio aikštėje, kurioje stovėjo įspūdingo dydžio, iš visų pusių apšviestas, jų stabų paminklas, teko pavakarieniavus vykti į mums iš anksto užsakytą viešbutį. O ten jau laukė ne tik niūrūs ir šalti koridoriai, bet ir greičiausiai nuo antrojo pasaulio karo pabaigos remonto nematę kambariai. Vandenį tualete teko nuleidinėti šalia unitazo padėto kibiro pagalbą, o karšto vandens ten nei kvapo nebuvo, bet kai apie tai sekančią dieną užsiiminėme savo gidei, o ši viešbučio personalui, tai šie tik ramiu veidu atsakė, kad jokių problemų, tereikėjo tik mus įspėti. Ir iš tikro, vanduo, kad ir rudas, bet ne už ilgo atsirado.

Trečioji dalis. Šiaurės korėja ir gamta.

Ši pasakojimo dalis tikrai nebus labai ilga, bet, tai tik dėl to,
kad visas matytas šiaurinės Korėjos gamtos grožis telpa į keletą žodžių –
STULBINAMAI GRAŽI!

Manau, kad tikrai atsiras tokių kurie jau skaitė, ne taip senai rašytą straipsnį, apie tai kaip š.Korėjos lyderis Kim Jong Un’as įsakė nugriauti ir iš naujo pastatyti, demiliratazuotuoje zonoje esantį, turbūt labai nesuklysiu jei jį pavadinsiu vienu vaizdingiausių Korėjos pusiasalio kalnų Kimgangsano turizmo kompleksą, kurį savo laiku pastatė Pietų Korėjos kompanija „Hyundai Asan“. Komplekse iki 2008 metų lankydavosi šimtai tūkstančių turistų iš Pietų Korėjos. Kol vieną dieną buvo nušautas, iš šio komplekso bandęs pasprukti, nepaklusnus pietų Korėjos turistas. Nuo to laiko kompleksas stovi tuščias ir akylai saugomas armijos, artimiaisiu laiku, laukia kardinalių pasikeitimų.

Tai štai, visiškai šalia Kosong miesto
esančiame Kumgano (Kum gan – LT k., DEIMANTINIAI KALNAI) kalnų regione,
kuris apima 530kv/km plotą, galima išvysti ne tik aukščiausią šių
kalnų viršukalnę, kuri siekia 1639m, bet ir aplankyti He Kum Gan –
(išv., į LT k., JŪROS DEIMANTAS). Ši pakrantė, savo nuostabiu grožiu,
nepaliks abejingų ir daug patyrusius bei vaizdingų pasaulio vietų
mačiusius keliautojus. Šioje pakrantėje galima išvysti ir demarkacinės
linijos ribas, kuri praeina ties dvejomis jūroje esančiomis kalvomis.
Visiškai šalia randasi ir labai vaizdingas Samilpo ežeras. Kuriame,
sklinda legendos (ją mums pasakojo mūsų gidė), sėdėdama ežero pakrantėje
įrengtos rezidencijos terasoje, iš kone pusės kilometro atstumo,
PISTOLETU, Kim Čen Ir’o žmona nušovė plaukiojančią ežere antį. Jei
netikite, tai įsitikinsite tuo patys, kada ten lankydamiesi, iš tos
pačios terasos pamatysite plūduriuojantį plūdurą, jis ir žymi tą vietą
kurioje savo dienas užbaigė, be leidimo paplaukioti nusprendusi ir
grubiai vietinio režimo taisykles pažeidusi antelė.

Labiausiai
sužavėjo Kung gan kalnų masyve įrengta ~5 km trasa, kurioje skyrus bent
4-5 val., (tiek panašiai užtruksite kol nueisite pirmyn ir atgal, bei
kol įkopsite į vieną iš viršukalnių) vaikštinėjant kalnų šlaitais,
galima pasigrožėti ir vietinės kalnų upės grožiu, ir ją supančių,
neregėto grožio pūšimis apaugusių, kai kur net sniegu viršukalnėse
dengtais, kalnų msyvais. Ten pat išvysite ir du gerai žinomus kalnų
krioklius – Pibong ir Kuryong. Dar viena intriguojanti detalė buvo tai,
kad didžioji dalis tų kalnų šlaitų, einant link krioklių, buvo
išraižyta iki 1444 metų Š. Korėjoje naudotu kiniškų hieroglifų raštu.
Pasirodo, savo laiku, šioje vaizdingoje vietoje, taip save įsiamžindavo
turtingos šeimos.

Pasidalino: Aurimas Mockus