Moterų teisės Artimuosiuose Rytuose neišsemiama tema – kokios jos, ar moterys renkasi pačios gyvenimo būdą, ar joms parenka visuomenė. Priklauso nuo konkrečios šalies, bet bent jau Bahreine – pasirenka pati moteris – vienos rengiasi tradiciškai arabiškai, kitos – vakarietiškai. Vienos dirba, kitos verslauja, ir žinoma – yra kas sukasi namuose. Bet va gyvūnų pasaulyje – atvirkščiai. Bent jau vėžlių. Tikrai nenorėtum būti vyriškosios giminės vėžliu, brolau. Viską tvarko patelės.

Nuo Omano sostinės Maskat ( taip teisingai reikia tarti) iki Sur – daugiau nei 200km, bet pirmiausia apžiūriu sostinę, o tada išsisuku iš miesto, dar stabteliu pakeliui kelis kartus atsigerti kavos ir ieškau dykumos slėnio – kelionė užtrunka 4 val.
Tad į Sur atvykstu tik 6pm – savo dideliam nusivylimui – vėžlių nebepamatysiu…
Prieš išvykstant į Omaną vokietis draugas, dirbantis Omane pasakojo, kad lankydamasis Sur’e padėjo vėžliukams nuo smėlio lizdų pasiekti jūrą – yra ir tokia savanorystė.
Savo dideliam nustebimui, o tuo pačiu ir džiaugsmui iš viešbučio darbuotojo sužinau, kad vėžlių peryklos yra ne pačiame Sur’e, kaip rašo dauguma atsiliepimų internete, bet apie 50km nuo Sur- Ras Al Jinz- pačiame ryčiausiame Arabijos pusiasalio taške. Ir yra du stebėjimo laikai – 9pm ir 5am. Fantastika! Spėju!
Dar net spėju po ilgos kelionės išsimaudyti ant stogo esančiame viešbučio baseine ir nebūčiau aš, jei nepakalbinčiau #Smalltalk sutiktų žmonių. Pasirodo šalia besiilsintis ir rūkantis omanietis yra buvęs vėžlių peryklos vadovas. Ponas Abdulla. Jis papasakoja, kad Omanas apskritai vėžlių rojus – ir aš pamatysiu Žaliuosius jūrinius vėžlius, bet be jų Omane dar lankosi ir peri: the Loggerhead Turtle ; Hawksbill Turtle ; Olive Ridley Turtle ; Leatherback Turtle – atsiprašau, bet lietuviškų pavadinimų nežinau.
Laimei išvažiavau anksčiau – prieš 7pm. Vos vos suspėjau – pakeliui yra keli kariškių kontrolės punktai, kuriuose ilgai žiūri į mano pasą, o aš kantriai ir su pasididžiavimu aiškinu, kad tai Šiaurės Europoje – netoli nuo tos vietos, kur gyvena Kalėdų senis

Visiškai sutemo – pamaniau, kad jau paklydau, bet pagaliau pasiekiau Ras Al Jinz Turtle reserve – pasirodo tai viešbutis, kuriame susimoku 7OMD (~18eur) ir gidai padalina mus į grupes. Viso apie 200 žmonių, tad sudaroma 10 grupių.
Tada – neapsakomai romatiškas žygis nuo viešbučio iki jūros visiškoje tamsoje. Gidas prašo kalbėti labai tyliai, jokiu būdu nenaudoti kameros su blykste, bet mums labai ryškiai šviečia žvaigždės ir visiškoje tyloje 20-30 minučių žingsniuojam apie vieną kilometrą iki Arabijos jūros pakrantės, kuri įsilieja į Indijos vandenyną.
Susipažįstu su gidu – jaunas vaikinas – Abdulrahmanas.
Pasirodo – dabar ne sezonas – pats geriausias laikas – vasara. Tada šimtai žaliųjų vėžlių (moteriškos giminės) išropoja į krantą ir deda kiaušinius.
Bet pasirodo dabar turim kitą privalumą – galėsim prieiti prie pat ir ieškosim peryklos – sezono metu leidžiama stebėti tik per atstumą.
Neužilgo randam vieną duobę – didžiulė žaliojo vėžlio patelė įsitaisiusi pusės metro duobėje – ruošiasi perėti.
Sezono metu į krantą kasdien išlipa keli šimtai vėžlių, kurios per naktį padeda keliolika tūkstančių kiaušinių. Vienas perėjimas būna nuo 50 iki 200 kiaušinių.
Prieš tai įvyksta poravimasis – vėžlių patelės turi kažkokį stebuklingą radarą sugrįžti į tą pačią peryklą. Pasirodo – vėžlių smegenyse yra kristalai, jaučiantys magnetinius laukus, pagal kuriuos jie nuo gimimo atpažįsta ir įspaudžia kaip antspaudą savo smegenyse peryklos vietą. Vargšiukai vyriškosios giminės vėžliai nuo maitinimosi vietų plaukia 3-4 km/h greičiu net iki 3000 km atstumą, kad susirasti draugę ir susiporuoti. Lytinis suėjimas pilnai kontroliuojamas žaliojo vėžlio patelės – taip sakant – nori duoda, o nori – neduoda.

Paslaptis kaip jos renkasi, bet dauguma santykių monogaminiai, tad daugelis vėžlių patinų gali grįžti ir nieko nepešę…
Ir lytinės brandos sulaukia tik 30-50 metų, nors gyvena iki 80ies. Va kaip jiems sunku…
O patelė to paties vieno sezono metu dar sugrįžta perėti 3-4 kartus ir tada 3-4 metus nebesiporuoja. Ilsisi. Vėžliai patinai į krantą neišlipa.
Tada – po 50-70 dienų išsirita vėžliukai ir būtinai nakties metu bando instinktyviai pasiekti jūrą. Tai pati pavojingiausia kelionė – nes čia jų tyko lapės, žiurkės, paukščiai, krabai ir plėšriosios žuvys. Tada ir pasitelkiami savanoriai, kurie meta vėžliukus į jūrą. Be jų – išgyvena tik 5i iš 1000… Tie, kam pasiseka išgyventi – užauga iki 1,5m dydžio ir sveria apie 100-200kg. Galiūnas! Ir žaliu tampa nuo žolės.

Kai gidas Abdulrahmanas papasakoja apie vėžlių rolę jūroje ir vandenyne – tikrai sunku patikėti, kad tai ne Dievo ar kažkokios visagalės galybės sukurtas gyvūnas – pasirodo vėžliai skabo jūros žoles taip, kad šios auga sveikiau ir teisingiau – todėl po vėžlių apsilankymo šiomis žolėmis minta tūkstančiai žuvų bei jūros gyvūnų. Kitą vaidmenį vėžliai atlieka smėlio paplūdimiuose – palikti lukštai leidžia pramisti daugybei paukščių, o ant kiauto besiveisiantys kirminėliai- puikus maistas rifinėms žuvų rūšims. Pasakyk – kaip taip stebuklingai viskas suderinta?
Na, o valgo juos tik pats didžiausias grobuonis – žmogus. Iš odos gamina rankinukus, iš sukauptų riebalų – aliejų, o mėsą naudoja delikatesams. Dauguma valstybių apribojo arba visiškai uždraudė žaliųjų vėžlių medžioklę.
Gidas Abdulrahmanas suranda dar vieną peryklą ir šį kartą – su kiaušiniais. Tyliai stebim, gido šviečiamu lazeriu kaip vėžlė užpakalinėmis letenomis mosuodama užkasa kiaušinius. Kiniečiai nebūtų kiniečiai, jei nepyškintų blykstėmis – sunervina ir gidą ir mane – negi nuotraukos svarbiau už gyvybę? Aiškiai gidas pasakė- pamatys šviesą ir maus į jūrą, pagalvojus, kad brėkšta, net neužkasus kiaušinių.
Koks visgi fantastiškas ir stebuklingas gyvūnų pasaulis. Per tūkstančius metų vėžlių gyvenimas nepasikeitė – taip pat poruojasi, taip pat peri, ir netgi taip pat, kas man didžiausias stebuklas – atranda savo peryklas, orientuodamiesi pagal magnetines bangas, jūros bangų kryptį, šviesą ir temperatūrą. Stebuklas – ne kitaip.
Vidurnaktis – dar šnekteliu su gidu, paaiškinu kur randasi Lietuva, parodau mūsų Vytį ant savo marškinėkių, nusifotografuojam ir pilnas įspūdžių vairuoju atgal į Sur.

Autorius: Tomas Kriščiūnas