Antrą kartą išvariau į Turkiją gavęs pažadą iš Dianos, kad važiuosim kažkur toliau baseino ir pamatysim šitą šalį kiek kitokią. Kur varysim ilgai galvot nereikėjo. Atskridę į Turkiją varom autobusu iš oro uosto į Beldibį, grynai viešbučiam pastatytą miestelį, gidė sako “nematei Pamukalės – nebuvai Turkijoj”. Lozungas savo pigumu prilygsta uspaskio ir zuoko hibridui, bet pardavė. Gal kiek ir padvejojom, bet užsisakėm išvyką per lietuviškus dylerius.

Trečiadienį anksti ryte aš, Dianka ir Teresačka, susipakavom plafkes ir 6:40AM išrūkom iš Rixos***** viešbučio pamatyti Turkijos. Su mumis Turkiją pamatyti sugalvojo dar 44 pakeleiviai. Iš kur žinau? Skaičiavau. Buvo labai įdomu kiek Antanų, Janinų ir Rasyčių talpina autobusas. Per daug. Žiūrėdamas į tą, trys eilės nuo manęs, bridžai+lakierkos kombinaciją žinojau, kad man bus vienos dienos egzistencinė kančia, o jums, brangieji, skaitalas.

Likimas mus pasodino šalia šnekios trijų kartų šeimynelės. Ne tai, kad šalia, bet per patį vidurį. Už mūsų sėdi šnekus senelis ir šneki senelė, po kaire šneki babytė ir šnekus diedukas, o prieky šneki mamelė su šnekia dukrele. Jei vidaus degimo variklis būtų varomas šnekėjimu, šita šeimynėlė būtų pajėgi visą autobusą nuvaryti už saulės sistemos ribų.

Pusryčiam 7:50AM sustojom švediško stalo užeigoje, kuri mum iškart davė suprast kodėl ši kelionė yra pakankamai pigi (belenkiek km, pusryčiai/pietūs/vakarienė, gidas, bilietas i Hierapolį, Pamukalės kalną, etc – 55€. Palyginimui, 10min pasidraskymo vandens mocu kainuoja 40€). Ankstų rytą kėlęs belenkaip valgyt norėjau, todėl įsikroviau šaltų triūbelinių makarų, abejotinos kokybės pjaustytų dešrelių, kurių paskutintrūšį kvapą užuodžiau deja jom jau esant lėkštėje, kažkame mirkytų ir apkeptų batono gabalų ir dar prigriebiau porą virtų ir neluptų kiaušų. Šitie buvo pačiam gale ir atrodė labiausiai valgomi. Visi valgėm panašų turinį švelniai tardami keiksmažodžius ir užgerdami juos pigia arbata. 8:20AM visi vėl autobuse.

Vairuotojas pagalvojo, kad mum gale šalta, todėl užkūrė radiatorius, kartu pakaitindamas trijų kartų šeimynėlės atmosferą.
– Ale žiūrėk kaip čia kaitina. Šoną baigiu nusvilt.
– Išties. Vairuotojas mūsėt galvoja, kad pirtį mėgstam.
– Reik anam pasakyt, kad išjungtų. Kuris čia iš mūsų drąsiausias? Janina, dukrele, nuajk pareikalaut, kad pečių išjungtų!
– Tuojpat.
– Ajk ajk, nebegaliu kentėt.
Grįžta Janina su gerom žiniom, tačiau atrodo nustebusi. Bet gal tik dėl to, kad jos antakiai išpešioti labai aukštu puslankiu ir ji tiesiog visada atrodo nustebusi. Classic Janina.

Šneka Janina su dukra Rasyte. Pastaroji kažką pasakoja:
– Bla bla bla… bla… močiutė… bla.
– KĄ!?- užstaugė Rasytės močiutė man tiesiai po dešine ausim iš galo. Tiksliai nemačiau, bet atrodė, kad ji rėkia sukišus galvą tarp dvieju autiko sėdynių, kaip “heeeeeeere’s Johnny!” iš The Shining. Rasytė nesureagavo.
– Bla bla bly blu blo…
– Rasyte, kvietei!? Rasyte!? Janina, kvietėt!?
– Apsaugok viešpatie,- įsiterpia mano vidinis balsas.
– Kas yra močiut, niekas tavęs nekvietė, sėdėk spakaina.
– Matai, galvojau, kad kvietė,- toliau dievagojas močiutė seneliui, šįkart ištraukus veidą iš tarpukėdės ir gerokai tyliau, bet gal čia tik mano dešininysis bugnelis jau nebedaužo tuo pačiu volumu kaip anksčiau.

Gidė pasakoja kartais įdomius, kartais neįdomius dalykus apie Turkiją. Tada išsitraukia kažką panašaus į white spirit’ą ir sako, kad turkų šeima svečius pasitinka būtent šituo skysčiu. Kolonija vadinas. Ir abarotų ten 80%. Tik kvapas geresnis už skiediklį – kaip tūliko gaiviklio. Šitas skystalą turkai naudoja rankom dezinfekuot, tipo gaivina. Tepkit ant rankų, po ausim, nors ir klyna – kur tik nori atsigaivint. Eina gidė per autobusą ir pilsto visiem į rieškutes. Pareina spirito tvaikas mum į galą. Trijų kartų šeimoj prasideda bajeriukai kaip visi čia tuoj išvirsim, hehehe, nes atseit pritvosim tuoj, hehehe, tuoj svirduliuot pradėsim, kvapelis toks žinai, hehehe, rankas patepsim ir tuoj čia jau visi piestu, hehehe, griūsim, antrina jiem pakeleivis. Iškart atmosfera geresnė autobuse. Trinam ir mes rankas kolonija, tepam panosę ir uostom smačnai, gal tikrai trenks į galvą ir bent kiek palengvins kelionę.

Taip varom porą valandų. Nuostabi kompanija, vsio takoja. Nekantrauju pamatyt to bičo su lakierkom veidą.

Prieš Pamukalę dar užsukom į Mečetę. Ten moterim liepė užsidengt visas erotines vietas gyvenime neplautom skraistėm. Dianai aišku reikėjo paklaust mečetės viršininko, ar mano šortai nepertrumpi. Tai galiausiai visi bičai su per trumpais šortais kaip ėjo taip ir įėjo, o aš turėjau rožine skraiste prisidengt erotinius savo kelius. Didelė salė, daug kilimų, nieko įdomaus. Paskui vėl visi atgal į autobusą.

Po nesuskaičiuojamų valandų kelio, suspindi baltas plotelis kalnuose. Kažkaip nuotraukose geriau atrodė, – kas antras pagalvojo, kai privažiavom arčiau. Bet iš apačios nėra ten į ką žiūrėt, o prieš pakildami į viršų stojam pietaut. Palyginus su pusryčiais, pietų švediškas vertas poros mišelinų. Gavom kebabų mėsos, su kažkokia kruopų koše ir Dianos megstamiausiais, gerokai per stipriai paraugintais agurkėliais. Visa kita neatrodė valgoma, bet Teresa ragavo ir sakė visai skanu. Prie maisto gavom vandens, tokio kaip 50gr. kad būna pardėse, su nuplėšiamu foliniu dangteliu. Vaidinom, kad degtinę geriam, buvo kikenančių aplinkui. Šitas visada pramuša. Tiesa, vietinis turkas prie vandens mum gan isteriškai siūlė alaus ir kolos, už atitinkamai vieną ir du eurus. Originaliai tai skambėjo šitaip:
– Ein, cvein, pivo, kok!.. ein, cvein, pivo, kok!..
Kebabų mėsa buvo visai nieko, ėjau pakartot. Bekartojant, banketo prižiūrėtojas Ismairas sugalvojo paserviruot daugiau stalo įrankių, bet mažai jis žinojo, kad įrankių stalčiaus dugnas pavargo gyvent ir nusprendė atsikabinti, kartu su savim nusinešdamas visus įrankius ant žemės. Net nežinau kas skambėjo garsiau, krentantčios šakutės ar menedžerio keiksmažodžiai.

Kylam į kalną autiku ir gidė ragina dėtis patogesnę avalynę, nes tuoj pėsčiom lipsim į akmenuotą kalną. Nu ok ok, deduosi kedasikus, nors pėda sprogsta iš karščio. Mažai aš žinojau, kad šitas so called akmenuotas kalnas buvo pirmo levelio bosas keturmečių mergaičių haikinimo būrelyje. Kitą kartą į betkokį raginimą užsidėti patogesnę avalynę duosiu tokį atsaką:
– Aš su šitais fake-havaiyana flipflopsais už 4$ perėjau aštuonioliką kambodžos džiunglių kilometrų.- o kad būtų biškį įdomiau, dar pridėsiu,- Plius Iš kojytės išjungiau dvi gyvates ir vieną makaką, kuri ryškiai rovėsi.- Žodžiu, kai sako pasiimt patogią avalynę, tai flipflopsai yra mano pasirinkimas numero uno. Ar į kalną, ar į veselę. Jei ką ir pritrins, tai nebent gidei smegeninę.

Ant kalno randam megaseną amfiteatrą, belenkiek jam ten metų, bet gerai atrodo. Visas romėnų miestas čia kažkada stovėjo, bet dažni žemės drebejimai jį praktiškai sunaikino. Visokios, kiek įmanoma atstatytos šventyklos, turgaus aikštė, nekropilis su išplėštais sarkofagais. Paliko įspūdį man Hierapolis labiau už Pamukalės kalną ir jo naturalius druskų baseinus. O baseinuose dar milijardas žmonių ir instagramo kultūra – bičai fotkina savo besistaipstančias mergas prie baltos druskų sienos. Ir va šitaip, ir va taip va. Dabar iš toliau, o dabar iš nugaros biški. O dabar, kur aš kojyte, oplia, išmetus. Ar gaunasi!? Žiūrėk, ta kūrva į kadrą lenda. Einam toliau. Tik atsargiai čia slidu labai, nepamesk mobileko. Ta, žiūrėk, su stringais atėjo, bl, dėl like’ų galėtų jaučiu ir nusirengt. Kur žiūri?! Mane fotkink! Ir va šitaip, ir va taip va. Nu gavosi kasnors? Neišvengiau ir aš šito reiškinio.

Gavom dar už dešimt eurų išsimaudyt Kleopatros baseine. Atseit iš čia tas jos grožis, nes ponia reguliariai užsukdavo pasimaudyt. Į baseiną pilas vanduo iš kalnų šaltinių, kurie ir padaro kalną baltu, dėl visų tų metalų sąlyčio su oru. 34 ar kiek ten skirtingų metalų šitam vandeny. Atjaunėsit metais, sako mum gidė ir visos autiko moterys jau traukia eurus. Vanduo kaip vanduo, tik, kad karštas, o saulė ir taip daužo.

Susipakavom plafkes atgal ir judam link autobuso. Puse autiko pakeleivių nebeatpažįstu. Oi tas Kleoptaros baseinas, hehehe, kaip atjaunino visus. Tfu, bl, ne į tą autiką įlipau.

Varom namo, o mano mėgstamiausia autobuso šeimynėlė džiugina skambiom frazėm:
– Ale kaip gražu už lango, Rasyte, pažiurėk. Gal kokį kadrą vieną kitą?
– Žiūriu, močiut, žiūriu.
– Ajai, koks grožis! Rasyt, paveiksluok kuo skubiau!
– Gerai, močiut, paveiksluoju.
– Nuostabus grožis. Rasyt, ne į fotoaparatą žiūrėk, o pro langą!
Paskui važiuojam nuo kalno. Ilgai. Šeimynėlė pradeda nerimauti, kad stabdžių kaladėles sudeginsim:
– Man neramu daros, visą laik nuo kalno. Kas čia iš stabdžių liks?
– Na jei nebeliks, tai lėksim kaip šmacheris tada, hehehe.
– Kokio aukščio tas kalnas?
– Musėt aukštas, kad tiek ilgai leidžiamės.
– 50 kilometrų.- šovė babytė man iš po kairės.
Taip, net nesuprasdami, pabuvojom aukščiausiame pasaulyje, 50km auksčio kalne.

Vakarienei valgėm kažką ir be mėsos, nes mėsa buvo pilkšvai išbalusio lavono spalvos su daug kaulų. Teresa bandė, sakė nelabai. Pagalvojom, kad normaliai pavalgysim grįžę viešbuty. Ką sėkmingai grįžę sėkmingai ir padarėm.

Pasidalino: Justas P.