Vieta: Nedidelė sala, netoli Neapolio. Lengvai pasivaikštant, per dieną galima apeiti aplinkui visą salą. Gal net du kartus.

Kaip patekti: Iš Neapolio nuplaukti keltu. Yra du uostai – Beverello ir Keltų terminalas, kuriame didesni keltai kelia ir mašinas. Plaukiant tais didesniais laivais bilieto kaina mažesnė – į vieną pusę apie 11 – 12 eur., o iš Beverello bilietai brangesni – apie 16 – 18 eur. Be to, didesniuose laivuose yra denis, nuo kurio plaukdami galėsite fotografuoti gražius vaizdus. Iki Pročidos plaukiama apie 45 min.

Ko nėra saloje: Palyginus su Kapri, sala tikrai nėra turistinė. Čia nėra jokių turistams skirtų aukso, daimantų, kailinių ar alkoholio parduotuvių. Nėra, žinoma, ir minios turistų. Nėra išskirtinių pliažų, terminių versmių ar pramogų parkų. Žodžiu, jeigu jau atvykai, tai žinokis pats, ką veikti.

Ką veikti: Saloje yra nepakartojama autentiška atmosfera. Būdamas turistas tu turi taikytis prie saliečių gyvenimo – pvz., siesta yra siesta ir viskas tada būna uždaryta. Yra saloje daug išskirtinės architektūros namų, tai galima tiesiog vaikščioti po siauras gatveles, apžiūrinėti juos ir begalę šventųjų altorėlių namų sienose, klaidžioti siaurais praėjimais, netikėtai išneriant jau kitame kvartale ar aikštėje.

Yra pilies liekanos ir kylant į kalną link jos, iš apžvalgos aikštelių matyti žaviausias salos miestelio vaizdas – įvairiaspalviai, “kreivokos” architektūros namai ir vandenyje besisupančios žvejų valtelės. Kai kurios jų iškeltos krantinėje, o šalia jų tinklus taiso žvejai. Visi tie dalykai, namai, valtys ir detalės persipina į tokį spalvingą kaleidoskopą, kad galima tiesiog ilgai žiūrėti iš viršaus, pametus laiko nuovoką. Ten būnant, mane aplanko vaikystės prisiminimai, kai turėjau tokį spalvotų stikliukų kaleidoskopą, pridėdavau jį prie akies ir sukdavau, pamatydama vis naujus, niekada nepasikartojančius spalvų raštus ir apimdavo jausmas, kad gyvenu štai tokiame nuostabiame pasaulyje.

Tai dabar būtent ten mane ir aplanko tas jausmas.

Užlipus į patį viršų, iš apžvalgos aikštelės saulėtą dieną atsiveria begalinio mėlynumo Viduržemio jūros toliai.

Leidžiantis žemyn, randi siaurus laiptelius ir vis atrodo, kad jau dabar tai tikrai atėjai į kažkieno namus, turėsi apsisukti ir ieškoti kito praėjimo. Tačiau nieko panašaus – pro visą šitą spalvingą itališką gyvenimą galima nusileisti tiesiai į krantinę.

Yra saloje puiki šeimos picerija “Ristorante Pizzeria La Piazzetta” , kurioje visas maistas ir aišku picos – superinės. Man pati skaniausia taip ir vadinasi – “Procida” – su marinuotais ančiuviais, pomidorais, česnakais, mėtomis ir saloje augančiomis citrinomis, jos yra saldesnės, nei mums įprastos.

Praeitais metais saloje buvau 4 dienas kovo pabaigoje ir gyvenau viešbutyje “La Vigna” . Na, jis tikrai pats pačiausias saloje, su sodu šalia pilies sienos, baseinu ir atsiveriančiais į jūros tolius vaizdais, tai jeigu žiūrinėsite jo nuotraukas bookinge, tai žinokite, kad realybėje viskas dar geriau, nei atrodo.
Apskritai, saloje viešbučių yra nemažai ir šiltuoju laiku poilsiautojų manau yra pakankamai daug.

Pliažų tai vis tik saloje keli yra ir vasarą juos, aišku galima būtų išbandyti.

Dar yra tokia visiškai laukinė Vivara sala, į kurią nutiestas tiltas, tai ten įleidžiamos laukinės gamtos mylėtojų grupės tik su gidu tam tikromis dienomis (labai retai), nes viskas yra uždaras gamtos rezervatas.

Pročidos saloje buvo filmuojami du filmai – “Talentingasis misteris Riplis” ir “Paštininkas”. Gyventojai tuo didžiuojasi, apie tai skelbia įvairios nuorodos bei fotografijos.

Šiais metais vasario pabaigoje nuplaukiau į Pročidą vienai dienai.
Po žiemos vėl norėjau patirti ir įkvėpti tą spalvingo gyvenimo jausmą.

Ten man gražiau ir už Kapri ir už Positano.

Bet kiekvienas, aišku pasaulyje turime savo “pačiausias” vietas ir su jomis susijusius nuostabiausius prisiminimus.

Tegul būna palankus vėjas!

Fotografavau: telefonu Huaweip20Pro

Pasidalino: Daiva M.
Pročida, 2019 vasario 20